Baltųjų lokių tyrimai: mokslininkai susiduria su iššūkiais

Baltasis lokys (Ursus maritimus) yra didžiausias sausumos plėšrūnas, gyvenantis atšiauriose Arktyjos sąlygose. Nors šie gyvūnai atrodo mieli ir draugiški, gamtoje jie gali būti pavojingi, ypač jei žmogus netyčia įsivelia į jų teritoriją.

Biologai, tiriančių baltuosius lokius, susiduria su dideliu iššūkiu: stebėjimas šių gyvūnų natūraliame aplinkoje yra sudėtingas. Dėl tankaus jų kailio, kuris laužia šviesą, baltieji lokiai lengvai pasislėpia sniege, todėl juos sunku pastebėti. Tam, kad tai įveiktų, mokslininkai nusprendė pasinaudoti infraraudonųjų spindulių kameromis, tikėdamiesi, kad šios technologijos padės stebėti lokių judėjimą.

Tačiau, kaip parodė praktika, ir šios kameros nesuteikė norimų rezultatų. Jos fiksavo tik lokių nosis, akis ir šilumą skleidančias lūpas, o tai, žinoma, nėra pakankama informacija jų stebėjimui. Baltųjų lokių kūno temperatūra yra panaši į žmogaus – apie 37°C, tačiau dėl jų puikios izoliacijos sistemos, šilumą jie aplinkai atiduoda labai mažai, todėl IR kameros juos beveik nemato.

Paisant visų technologijų, mokslininkai vis dar stengiasi suprasti šiuos gyvūnus. Baltieji lokiai plaukioja itin šaltame vandenyje ir gali išbūti net -37 laipsnių temperatūroje. Jų riebalų sluoksnis siekia net 11 cm, o tai suteikia jiems puikią šilumos izoliaciją, todėl jie dažnai perkaista. Dėl šios priežasties lokiai bando judėti lėtai, dažnai ilsisi ant ledo arba maudosi vandenyje.

Ši unikali baltųjų lokių savybė sužavėjo mokslininkus: jei pavyktų atkurti jų terminę izoliaciją naudojant pažangias medžiagas, tai galėtų tapti naudingos karybos srityje, kur kariai galėtų pasislėpti nuo infraraudonųjų spindulių kamerų. Vis dėlto, šiuo metu tai lieka tik svajonė, nes baltųjų lokių stebėjimas vis dar yra sudėtingas ir reikalauja tobulinti esamas technologijas.