Mirties Slėnis: Istorija ir Legendos

Mirties slėnis, esantis Kuršių nerijoje, yra viena iš mistiškiausių ir įdomiausių vietų Lietuvoje. Šis slėnis, apipintas legendomis ir pasakojimais, slepia istoriją, kuri siekia net XIX a. pabaigą, kai čia buvo įsteigta prancūzų karo belaisvių stovykla per Prancūzijos-Prūsijos karą.

Slėnis yra nedidelė loma tarp plačių smėliakalnių, netoli Grobšto rezervato. Čia vis dar galima išvysti medinius kryžius, kurie simbolizuoja praeities tragedijas. Vokiečių belaisvių stovykla, įrengta 1916 m., buvo atsakas į prancūzų belaisvių stovyklas, įkurtas Afrikoje, Alžyre ir Maroke.

Istorikai teigia, kad Mirties slėnyje prancūzų belaisviai dirbo tvirtinant Kuršių nerijos krantus, o jų mirtis nuo ligų ir sunkaus darbo tapo tikru pragaru. Nidos mokyklos mokytojo Henry Fuchso užrašai liudija apie sunkią belaisvių kasdienybę, kai jie kasdien atžygiuodavo į Purvynę dirbti.

Įdomu, kad pradiniame laikotarpyje šis slėnis buvo žinomas kaip Tylos slėnis (vokiškai Teil des Schweigens). Dabar šis pavadinimas tapo Mirties slėniu, o legendos apie belaisvius ir jų kančias dar labiau sustiprino šio regiono mistiką.

Mirties slėnio pavadinimas galėjo kilti iš pasakojimų apie belaisvių kančias, kurie buvo aprašyti tarpukario spaudoje. 1936 m. dienraštyje „Vakarai“ buvo publikuota graudinga istorija apie prancūzų pulkininką ir berniuką, patekusį į vokiečių nelaisvę, kurią vainikavo Mirties slėnio legenda.

2016 m. Prancūzijos diplomatų delegacija aplankė šią vietą, parodydama susidomėjimą savo tautiečių likimu. Po šio vizito buvo pastatytas simbolinis memorialas, skirtas prancūzų karo belaisviams, pabrėžiant šio slėnio istorinio paveldo svarbą.

Mirties slėnis, kurio paslaptys ir legendos tęsiasi iki šiol, tikrai verta aplankyti vieta, kurioje galima pajusti praeities atodangą ir susipažinti su istorija, kurios neįmanoma pamiršti.